- Mam, pameni, aš vis taip dažnai paskutiniu metu išėjus vakarais į kiemą žiūrėdavau į žvaigždes, aš matydavau ten iš aukštai spindinčias, pažystamas akis...
- ...
- Man truputi neramu, truputi baisu...
- Įsikabink į mano ranką, aš tave palydėsiu, stipriai laikysiu, kad nebūtų baisu, o tavęs jau laukia pažystamos akys, jos tave pasitiks...

Ir iš tiesų, šiandien Stella vis dėjo savo letenėlę į mano ranką ir bandė įsikabinti, tvirtai, spausdama nagučiais delną ... Lyg norėdama pasakyti, palydėk mane, aš jau pasiruošusi...
Ruduo, tai ketvirtasis metų laikas, kuriame dar nebuvo tiek liūdesio, dabar ir jis atėmė iš mūsų tai kas brangiausia... Išplėšė širdį ir ją sutraiškė...
Bėk Stella, skubėk vaivorykštės taku, tavęs jau laukia Dessa ir Mara, prie vartų į amžinus žaidimų, draugystės ir džiaugsmo plotus, kur nebebus skausmo, ribojumų, adatų, kur visada švies pavasarinė saulė kurią tu taip mylėjai...
Tu atejai į šį pasaulį prieš pat vidurnaktį ir tokiu pat metu išėjai, 2021 spalio 2 dienos vėlų vakarą prieš vidurnaktį, 23 valandą.
Tavo gyvenimas nebuvo lengvas, bet mes stengėmės daryti viską, kad tu turėtum kuo daugiau gražių akimirkų, o išeitum matydama savus veidus, užmigtum, ramiai ir be skausmo savo namuose, savo lovoje, nes esi ir buvai verta pačio geriausio. Mums palikai įsimintiną, nuostabų gyvenimo dienoraštį ir esu tikra, kas tave pažino, tu suvirpinai ne vieną širdį.
Tu buvai kovotoja iki paskutinio atodūsio, kovotoja, kokių reta, dėja, sunki liga buvo stipriasnė už mus visus...
Visada mūsų širdyse, niekada nepamirštama, ačiū, kad palikai savo kraują mums, o mes tave butinai atpažinsime, kad tu vėl gryžtum į namus...